Švenčionių kraštas žymus ne išvystyta pramone, o unikaliu gamtos grožiu: mėlynakiais ežerais, žaliomis giriomis, žydru Žeimenos kaspinu, pilkapiais, piliakalniais. Tai kraštas, kur nuo seno girios žaliuoja, kalvos ir kalvelės su įsispraudusiomis žydromis ežerų akutėmis banguoja ir atrodo, kad dangus šiame krašte į žemę perkeltas. 
Rajonas turi neįkainojamų landšaftinių ir klimato gydomųjų vertybių, nemažą kultūros paveldo palikimą, todėl prognozuojamas  perspektyviu turizmui plėtoti.
Norint puikiai praleisti laiką ir gerai pailsėti su šeima ar draugais, nebūtina vykti į tolimas ir svetimas šalis. Atvykite į Švenčionių rajoną ir Jūs puikiai pailsėsite prie švarių ir skaidrių Švenčionių krašto ežerų. Net 3% rajono teritorijos užima vandenys. Tyvuliuoja  289 ežerai. Didžiausias yra  Kretuono ežeras (apie 880 ha), jame slepiasi  6 salos. Didžiąją salą (19 ha) yra pamėgę labai reti paukščiai. Neveltui Kretuono ežeras paskelbtas ornitologiniu draustiniu. Gyvenvietės prie Kretuono ežero garsios archeologijos paveldo objektais, žinomais iš neolito laikų.
Pietiniu rajono pakraščiu teka Neris, iš šiaurės į pietus - jos intakas Žeimena, į kurią įsilieja Lakaja, Peršokšna, Mera ir gausybė mažesnių upeliukų. Žeimenos baseino upės bei ežerai pasižymi vandens skaidrumu ir švarumu. Todėl Žeimenoje ir jos intakuose neršia lašišos, upėtakiai, šlakiai ir žiobriai.
Švenčionių aukštumų (aukščiausias rajono taškas - Girdziuliškės kalnas 250 m) ketera skiria du didžiuosius upynus : Nemuno ir Dauguvos. Dėl aukštos padėties virš jūros lygio (160-170 m.) upės rajono teritorijoje yra sraunios ir "jaunos", t.y., čia ištekančios. Turistai, vandens keliu keliaudami per visą Lietuvą, lengvai gali pasiekti Baltijos jūrą iš pačio ryčiauso Lietuvos taško. Ir ne tik Žeimena - Nerimi - Nemunu, bet ir Dauguvos baseino upėmis.
Didelis rajono turtas - miškai, užimantys 53% rajono teritorijos. Savo turtingumu (grybais, uogomis, gyvūnija) nenusileidžia, o įvairumu ir grožiu pranoksta Varėnos krašto miškus. Miškuose gausu visokių žvėrelių: kiškių, lapių, vilkų, stirnų, briedžių. Čia visus vilioja medžioklė. Adutiškio girininkijos teritorijoje yra 2543 ha plotai, skirti komercinei medžioklei. Tai daugiausia lapuočių miškai, nepaliesti didesnės civilizacijos, kurie vilioja iš užsienio atvykstančius medžiotojus.
Garsios visoje Lietuvoje yra Labanoro, Pabradės, Baranavo girios, Antanų miškai. Švenčionių rajone yra nemaža dalis didžiausios Lietuvoje Labanoro girios. Daug poetiškų žodžių Labanoro giriai paskyrė rašytojai G. Isokas, L. Grudzinskas, profesorius Č. Kudaba, gamtosaugininkas K. Balevičius. Labanoro girioje tyvuliuoja per 80 ežerų, pušimis apaugusių kalvų papėdėmis vinguriuoja upeliai. Čia auga daug retų augalų, upeliuose ir ežeruose neršia žuvys. Siekiant išsaugoti šias gamtos vertybes, įsteigti draustiniai ir rezervatai.
Giria garsi XVII-XVIII a. paplitusia, bet dabar jau nutilusia Labanoro dūda. Ji buvo daroma iš jaučio odos dūdmaišio, medinio pūtiklio ir dviejų birbynių.
Labanoro girios prieglobstyje įsikūrusių kaimų gyventojai iki šių dienų išsaugojo senovines dainas, pasakas, smulkiąją tautosaką.
Daug puikių gamtos kampelių yra Rytų Aukštaitijoje. Siekiant išsaugoti ir propaguoti šias vertybes, įkurti Auštaitijos nacionalinis, Labanoro, Sirvėtos ir Asvejos regioniai parkai, užimantys nemažą rajono teritorijos dalį. Po šiuos nuostabius parkus patogu keliauti dviračiais, pėsčiomis ir vandens keliais. Keliaudami, atsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas parengtais turistiniais maršrutais, pamatysite daug puikių gamtos kampelių. Be to, turistinis žygis, pagal iš anksto pasirinktą maršrutą ir tikslą, suteikia orientavimosi aplinkoje įgūdžių.
Švenčionių kraštui gamta nepagailėjo grožio... . Žaliuojančiose giriose, margais raštais žydinčiose paežerių pievose, galite pamatyti žmogaus saugomų unikalių gamtos paveldo objektų. 
Saulėtą ir karštą vasaros dieną atgaivins, suteiks stiprybės ir jėgų šaltinis "Lino verdenė". Vanduo jame tyras tarsi ašara. O žmonės sako, kad jo vanduo stebuklingas ir visas negalias išgydo. Yra daug pasakojimų ir legendų apie šį nepaprastą galią turintį šaltinį.
Nuo alinančios vasaros saulės pakeleivį paslėps ir priglaus   liepų (20)  pavėsinė Šventos kaime.

Raminančiai ošia vienon grupelėn susibūrusios išlakios ir gražios šešios Labanoro pušys.
Obelų Rago kaime Kaltanėnų seniūnijoje žaliuoja trylika kamienų išauginęs ilgaamžis Obelų Rago kadagys. Čia paminėti tik keli gamtos paveldo objektai, kurių rajone yra dvidešimt septyni. Be to rajono teritorijoje yra vienuolika valstybinių draustinių arba jų dalių. 
Vasaros metu nuostabiai atrodo medžių žalumoje ir saulės spinduliuose paskendę architektūros paveldo objektai. Verta aplankyti XVIII a. menantį, parko žalumos prieglobstyje stūksantį buvusio Cirkliškio dvaro sodybos ansamblį, kur iki šių dienų išlikę dvaro rūmai, ledainė ir kalvė. Ši kultūros paveldo vertybė išsidėsčiusi apie 2 km nuo Švenčionių, kelio į Vilnių pietrytinėje pusėje. Dabar buvusio dvaro rūmuose įrengtos žemės ūkio mokyklos auditorijos. Cirkliškio dvaro ansamblis kūrėsi XIX a. pradžioje. Dvaro savininkė Domicelė Sekežinskaitė - Mostovskienė buvo viena jo projekto rengėjų. XIX a. šiame dvare lankydavosi istorikas Joachimas Lelevelis, dailininkas Jonas Rustemas ir kt. kultūros veikėjai. Mostovskiai rėmė 1863 m. sukilimą, skyrė jam lėšų, už tai buvo ištremti į Tobolsko guberniją. XIX a. pab. dvaras atiteko Chaleckiams. 1913 m. šeimininke tapo Vanda Chaleckienė.
Po II pasaulinio karo dvaro sodybą, nusavintą sovietinės okupacijos valdžios, perėmė tarybinis ūkis, vėliau įsikūrė ž.ū. technikumas. Šalia dvaro yra 35 ha parkas. Čia auga labai senų eglių, maumedžių, ąžuolų, klevų. Parke yra ežerėlis, netoliese - Perkūnkalniu vadinamas piliakalnis.
Švenčionių kraštą garsina ne mažiau žinoma kultūros paveldo vertybė - Labanoro bažnyčia ir jos varpinė. Senieji Labanoro gyventojai pasakoja, kad XIX a. pradžioje stebuklingoje vietoje, kur anksti rytą žmonės rado ant aukšto kalno stebuklingos jėgos perkeltus bažnyčios statybai skirtus medinius rąstus ir ant aukštos karties iškeltą šv. Marijos paveikslą, buvo pastatyta medinė bažnyčia. Nuo to laiko, rugsėjo 8 d. pradėta švęsti šv. Mergelės Marijos Gimimo diena, vadinama Labanorine. Šis liaudies architektūros statinys saugo bažnyčioje ir varpinėje esančius dailės paminklus. O senieji labanoriškiai atsimena ir muzikantų Petrauskų šeimyną. XIX a. pab. Labanoro bažnyčioje vargonininkavo Jonas Petrauskas, vėliau jį pakeitė sūnus - kompozitorius Mikas Petrauskas. Verta didesnio dėmesio ant aukšto kalnelio stovinti ir išdidžiai į kaimo sodybas žiūrinti bei anapus kelio mirusiųjų ramybę sauganti Strūnaičio bažnyčia. Švč. Mergelės Marijos, šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčia - vėlyvojo klasicizmo su romantizmo bruožais statinys. Yra kaimo aukščiausioje vietoje, prie gatvės, šoniniu (vakariniu) fasadu į ją. Bažnyčia ir varpinė pastatyta 1844-1848 m. pagal architekto Karolio Gregotavičiaus projektą Konstantino Moslovskio lėšomis.
Daug vandens nutekėjo pro senuosius Švenčionių krašto vandens malūnus. Nuolat šnarantį vandenį sutinka ir palydi Bruknynės, Strūnaičio, Pakretuonės vandens malūnai.
O kiek Švenčionių krašte archeologijos paveldo vertybių ? Legendomis dar iš pagonybės laikų apipintas Perkūno kalno piliakalnis. Padavimai pasakoja, kad čia gyvenę pagonių kriviai, stovėjęs aukuras, buvo atliekamos religinės apeigos.
Strūnaičio apylinkių gyventojų pasakojimuose ir legendose slypi visokių įdomybių apie Akvieriškės piliakalnį, kuris labai įspūdingai ir vaizdingai iškyla einant ar važiuojant keliu į Toleikų kaimelį, nusileidus nuo kalniuko, už Varniškės kaimo ir pervažiavus Strūnos upelį. Pasakojama, kad Napoleono kariuomenės kariai dėl "apieros" (tikėjimo) nešė ir kepurėm supylė šį piliakalnį. Piliakalnių ir senovinių kapinynų gausa rodo, jog žmogus šį kraštą pamilo ir čia apsigyveno dar žiloje senovėje.
Švenčionių krašto kultūros ir istorijos vertybės saugomos ir propaguojamos Nalšios muziejuje bei Nalšios muziejaus Reškutėnų filiale.
 1945 m. Švenčionyse įkurtas kraštotyros muziejus, kuris 1992 m . pavadintas Nalšios muziejumi. Šis pavadinimas atspindi seną dvasinės kultūros, istorijos vertybių perimamumą, juo labiau, kad šio krašto etnokultūra yra savita ir autentiška. Muziejus kaupia archeologijos, amatų, verslų ir buitinius eksponatus, organizuoja ekspedicijas (kraštotyrines, archeologines) jiems rinkti, tiria krašto etnokultūrinį palikimą ir jį propaguoja. Muziejaus telefonas (8 387 5 18 31). Nalšios muziejaus Reškutėnų filialas ( buv. Reškutėnų pagrindinės mokyklos visuomeninis muziejus ) įkurtas 1977m. mokytojo Izidoriaus Kazakevičiaus iniciatyva. Čia sukaupta daug eksponatų, bylojančių apie šio krašto senolių kultūrą, buitį bei išmintį. Muziejuje veikia tokie skyriai: muzikos, darbo įrankių, numizmatikos, archeologijos radinių, audimo, bažnytinių reikmenų, partizanų pasipriešinimo, kaimų istorijos, linų ir kanapių. Be to, dar eksponuojami senieji dokumentai, ikikariniai laikraščiai ir žurnalai. Kasmet muziejų aplanko nemažai lankytojų iš kaimyninių rajonų, bei užsienio.  Muziejaus telefonas (8 387 4 76 44, 4 76 33, 8 616 0 75 10 ).
Tai tik labai trumpa pažintis su Švenčionių kraštu.
 Mieli keliautojai ! Atklydę į šį nuostabų kraštą, atsidursite gamtos prieglobstyje, pajusite didžiųjų senovės girių kvapą, pasiklausysite paslaptingo upių ir upelių čiurlenimo, panardysite skaidrių kaip krištolas ežerų bangose, susipažinsite su puikiais šio krašto žmonėmis, papročiais, sužinosite jo istoriją, išgirsite daug įdomių pasakojimų ir legendų, širdį veriančių aukštaitiškų dainų. Mes maloniai Jus sutiksime ir išlydėsime su viltimi, kad sugrįšite dar ir dar kartą.

[Į viršų]